Lietuvos kraštovaizdis moko lėtumo. Kai einu be konkretaus tikslo — pastebiu medžius, kuriuos anksčiau praleisdavau, girdžiu paukščius, jaučiu vėją. Tai ne sportas. Tai buvimas čia ir dabar.
Kaip tai prasidėjo
Ilgai maniau, kad pasivaikščiojimas turi turėti tikslą — nuėti į parduotuvę, grįžti namo. Kol vieną rudens dieną išėjau be jokio plano. Praėjau pro kelis kiemus, vieną parką. Pastebėjau, kaip keičiasi šviesa ant fasadų, kaip žmonės sėdi ant suoliukų. Nuo to karto pradėjau kartoti šiuos „be tikslo“ pasivaikščiojimus bent du kartus per savaitę.
Ką pastebiu eidamas
Kai einu lėtai, miestas ar miškas tampa visai kitu. Pradedi matyti detales: kaip keičiasi grindinys, kaip ant jo krenta šešėliai, kaip lietaus lašai palieka pėdsakus. Vieną kartą pastebėjau seną obelį kieme — jos šakos kreivos, žievė stora. Ji atrodė kaip liudytoja, kuri matė, kaip kvartalas keitėsi dešimtmečius.
Skirtingi ėjimo būdai
Laikui bėgant atsirado keli stiliai: lėtas stebėjimas, krypties keitimas prie kiekvienos sankryžos, klausymasis su uždarytomis akimis (saugiai). Kiekvienas atveria ką nors naujo.
Šie pasivaikščiojimai netapo mano „sportu“. Jie tapo mano būdu būti pasaulyje be filtro. Be tikslo, be naudos. Ir būtent todėl jie tapo svarbūs.
Jei ir jūs pajusite, kad miestas ar gamta tapo nuobodi, pabandykite išeiti pro duris ir eiti be tikslo bent dvidešimt minučių. Pažiūrėkite, ką pastebėsite pirmą kartą.