Prieš kelerius metus supratau, kad mano dienos tapo panašios viena į kitą — ne todėl, kad nieko nevyko, o todėl, kad nieko nesąmoningai dariau. Viskas vyko pagal inerciją: kava, kompiuteris, darbai, vakarienė, miegas. Tada pradėjau eksperimentuoti su mažais ritualais.
Rytinė arbata prie lango
Pirmas ritualas, kurį įvedžiau — rytinė arbata prie lango. Ne su telefonu, ne su naujienomis, o tiesiog sėdint ir stebint, kaip keičiasi šviesa. Penkios minutės. Kartais dešimt. Tai ne apie produktyvumą. Tai apie tai, kad diena prasideda nuo manęs, o ne nuo to, ką kiti nori, kad daryčiau.
Vakarinis pasivaikščiojimas
Antras ritualas — vakarinis pasivaikščiojimas. Net jei lyja ar šalta. Aš išeinu bent 15-20 minučių. Be tikslo, be maršruto. Kartais einu tuo pačiu keliu, kartais keičiu kryptį prie kiekvienos sankryžos. Svarbu ne atstumas, o tai, kad kūnas juda, o galva turi laiko „nusėdti“ po dienos.
Trys minutės tylos
Trečias ritualas — trys minutės tylos prieš miegą. Jokio ekrano, jokio garso. Tiesiog sėdžiu tamsoje arba guliu ir stebiu, kaip kūnas nurimsta. Iš pradžių buvo sunku — mintys šokinėjo. Po kelių savaičių pradėjau laukti šių trijų minučių. Jos tapo riba tarp dienos ir nakties.
Ką pastebėjau po pusantrų metų
Šie ritualai nepadarė manęs „geresniu“. Jie padarė dienas aiškesnes. Aš geriau jaučiu, kada esu pavargęs, kada alkanas, kada man reikia pauzės. Ritualai tapo mano būdu grįžti į save tarp visų kitų dalykų, kurie vyksta pasaulyje.
Jei ir jūs norite pradėti, pradėkite nuo vieno mažo dalyko. Vienos minutės ryte. Vienos minutės vakare. Ir pažiūrėkite, kas nutiks po mėnesio.