Esu Olaf Quist. Gimiau ir užaugau Nyderlanduose, bet prieš septynerius metus persikėliau gyventi į Lietuvą. Dirbu nuotoliniu būdu su tekstais ir vertimais, todėl turiu privilegiją pats kurti savo dienos ritmą.
Ilgai gyvenau pagal „efektyvumo“ kultūrą — kuo daugiau padarysi per dieną, tuo geriau. Kol vieną žiemą supratau, kad bėgu per greitai ir nieko iš tikrųjų nepastebiu. Medžiai už lango, kaip keičiasi šviesa per dieną, koks skonis atsiranda, kai maiste mažiau cukraus — visa tai praeidavo pro šalį.
Pradėjau paprastai. Kiekvieną vakarą užsirašydavau vieną dalyką, kurį pastebėjau per dieną. Ne didelius įvykius, o mažus: kaip kvepėjo duona iš kepyklos, kaip paukštis tupėjo ant to paties laido tris dienas iš eilės, kaip po trumpos pauzės mintys tampa aiškesnės.
Laikui bėgant šie užrašai tapo sistema. Aš pradėjau sąmoningai eksperimentuoti virtuvėje — mažinau cukrų, bandžiau naujus prieskonių derinius, kepiau daržoves ilgiau ir žemesnėje temperatūroje. Atradau, kad maistas tampa įdomesnis, kai jam leidžiu kalbėti pačiam.
Taip pat atradau galią tylių pauzių. Tarp darbų sustodavau minutei-dviem, uždarydavau akis ir tiesiog kvėpuodavau. Tai ne meditacija. Tai paprasčiausias sugrįžimas į dabartį.
Šie užrašai nėra apie tai, kaip gyventi „teisingai“. Jie nėra patarimai ir nėra sistema, kurią reikia taikyti. Tai tiesiog mano būdas fiksuoti tai, kas man svarbu: mažus ritualus, skonių atradimus, tylias akimirkas ir žingsnius be tikslo.
Jei ir jūs jaučiate, kad dienos bėga per greitai ir norite jose rasti daugiau erdvės — pradėkite nuo mažo. Užsirašykite vieną dalyką, kurį pastebėjote šiandien. Galbūt po kurio laiko ir jūs pradėsite matyti pasaulį šiek tiek kitaip.